Šiais mokslo metais 10b ir 10d klasių mokiniai kartu su lietuvių kalbos mokytoja Ina Jurgeliene Lietuvos nacionaliniame dramos teatre žiūrėjo du Oskaro Koršunovo režisuotus spektaklius: „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“ ir ,,Katedra“. Abu pastatyti pagal žinomus kūrinius - V. Šekspyro dramą „Romeo ir Džiuljeta“ ir Just. Marcinkevičiaus III-ią trilogijos dalį „Katedra“.
    Ką mokiniai kalba pasižiūrėję?
    Abu spektakliai patiko, nors buvo labai skirtingi. „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“ intrigavo jumoristine pradžia ir palaipsniui tapo vis liūdnesnė. „Katedra“ nuo pat pradžios buvo dramatiška, bet nė kiek nepabodo (Kamil, 10b).
    „Katedra“ įsiminė labiau dėl didesnį poveikį darančių dekoracijų, muzikos, efektų ir, be abejo, aktorių meistriškumo. Jų skaitomi monologai įgijo naują prasmę. Ypač didelį įspūdį padarė vyskupo Masalskio (aktorius Dainius Gavenonis) žodžiai apie tai, kad jis yra tik paprastas žmogus ir nėra apsaugotas nuo klaidų kaip ir kiekvienas mirtingasis. „Įstabiojoje ir graudžiojoje Romeo ir Džiuljetos istorijoje“ aktoriai irgi nusipelnė pagyrimų, bet dėl kitokios kūrinio interpretacijos bei statiškų dekoracijų žodžiai taip giliai nepasiekė (Sabina, 10b).
    Šiuose spektakliuose įsiminė pagrindinės dekoracijos - simboliai. „Įstabiojoje ir graudžiojoje Romeo ir Džiuljetos istorijoje“ - katilas, pilnas miltų (tai ir gyvenimas, ir kovos pradžia, ir meilė, ir mirtis...), o „Katedroje“ - kolona (humanizmo, taikos, tiesos ir draugystės, gėrio ir grožio idealų paieška kiekvieno iš mūsų širdyje) (Karolina, 10b).
    Ir šiurpą kėlė, ir jaudino „Katedros“ muzika (kompozitorius – Antanas Jasenka) (Dorota,10 d).
    Žiūrėti spektaklius buvo dvigubai įdomiau perskaičius kūrinius (Karolis, 10 b).

Grįžti